Selon Charles, le machiniste, personnage principal et narrateur de ce livre, ce roman traite du premier véritable théâtre, car il joue jusqu'au bout – jusqu'à la mort. On dit que de tels théâtres naissaient durant les périodes les plus sombres de l'adversité, pour expier les péchés de l'humanité. Les acteurs qui montent sur scène rejouent, avec un réalisme historique saisissant, l'histoire du supplice de saint Denys, évêque de Paris, telle qu'elle est dépeinte dans les pièces médiévales : ils sont brûlés, battus et livrés en pâture à une bête sauvage. Ce récit peut être interprété comme une élégie d'un père pleurant sa fille assassinée, comme une allégorie du purgatoire riche en références bibliques, carolingiennes et littéraires, comme l'avertissement d'un faux prophète annonçant la fin de la culture européenne, ou encore comme une ode aux chats envoyés lutter contre le diable.

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.